Atspindėti veidrodžiai – veikia pagal atspindžio dėsnius

Veidrodis yra optinis komponentas, veikiantis pagal atspindžio dėsnius. Veidrodžiai pagal jų formas gali būti skirstomi į plokštuminius, sferinius ir asferinius veidrodžius; pagal atspindžio laipsnį juos galima suskirstyti į viso atspindžio veidrodžius ir pusiau permatomus veidrodžius (taip pat žinomus kaip spindulio skirstytuvai).

Anksčiau gaminant atšvaitus stiklas dažnai būdavo padengiamas sidabru. Standartinis gamybos procesas yra toks: po vakuuminio aliuminio išgarinimo ant labai poliruoto pagrindo, jis padengiamas silicio monoksidu arba magnio fluoridu. Specialiais tikslais nuostolius dėl metalų galima pakeisti daugiasluoksnėmis dielektrinėmis plėvelėmis.

Kadangi atspindžio dėsnis neturi nieko bendra su šviesos dažniu, tokio tipo komponentai turi plačią veikimo dažnių juostą, galinčią pasiekti ultravioletinius ir infraraudonuosius matomos šviesos spektro sritis, todėl jo taikymo sritis tampa vis platesnė. Optinio stiklo nugarėlėje metalinė sidabro (arba aliuminio) plėvelė yra padengta vakuumine danga, kad atspindėtų krintanti šviesa.

Naudojant reflektorių su dideliu atspindžiu, lazerio išėjimo galia gali padvigubėti; ir jį atspindi pirmasis atspindintis paviršius, o atspindėtas vaizdas nėra iškraipytas ir neturi šešėlių, o tai yra priekinio paviršiaus atspindžio efektas. Jei kaip antrasis atspindintis paviršius naudojamas paprastas reflektorius, ne tik mažas atspindys, nėra selektyvumo bangos ilgiui, bet ir lengva sukurti dvigubus vaizdus. O naudojant dengtą plėvelės veidrodį gaunamas ne tik didelio ryškumo vaizdas, bet ir tikslus bei be nukrypimų, vaizdo kokybė aiškesnė, o spalva tikroviškesnė. Priekinio paviršiaus veidrodžiai plačiai naudojami optiniam didelio tikslumo nuskaitymo atspindžio vaizdavimui.